... 2004-ųjų birželio mėnesį, kaip ir buvo numatyta Respublikinių mokslevių techninės kūrybos rūmų (RMTKR) ir Rygos kūrybos namų dvišalėje sutartyje, vyko tarptautinė kūrybinė fotografijos stovykla. Kitaip tariant, pasimokyti, pabendrauti, praplėsti akiratį į Vilnių pirmieji susiruošė latviai - grupė Rygos moksleivių su vadove Gunta Andersone.

    (Iš kūrybinės stovyklos dienoraštininkės užrašų)

    1-OJI VIEŠNAGĖS DIENA.
    Startas - RMTKR kieme, kelionės tikslas - Trakai. Kol kas mes dar nepažįstami. Juk iš anksto nežinome, kad tikrosios pažintuvės įvyks ant ežero kranto: vadovai mus pristatys, pasisakysime vardus, išnyks visokie "nepatogumai" ir bendravimo barjerai.
    ... Ir štai mes senuosiuose Trakuose. Nustebino ir kartu prajuokino tai, kad daugumai latvių pilies muziejus nebuvo naujiena, bet tokia pat patirtimi pasigirti galėjo ne visi lietuviai... Žodžiu, kai kuriems iš mūsų buvo gera proga pažinti gimtosios šalies paminklus. Išvaikščiojome menes ir kiemus, plaukėme apie pilį garlaiviu. Moksleiviai gerte gėrė įspūdžius, fotografavo išsijuosę, o jų pastangas vainikavo solidus pluoštas nuotraukų (saugomos kompaktiniame diske).
    Po nuoširdaus darbo ir Trakų kibininė pasirodė besanti labai vietoj - išbadėję sukirtom po kelis puikius kibinus. Latvės juos labai gyrė ir apgailestavo, kad tokių patiekalų Latvijoje jos dar nematė.
    ... Mes vėl autobuse. Padirbėjom, pasisėmėme, kaip numatyta projekto programoje, "profesinių įgūdžių", tai argi ne metas pasilinksminti?. Patraukėme į netoliese esančią pramogų sodybą, kurios šeimininkas - tikras modelių sporto entuziastas. Šiame "lietuviškame techniniame" disneilende" gėrėjomės radijo bangomis valdomų lėktuvėlių, laivų modelių galimybėmis ore ir vandeny, šį tą sužinojome apie sudėtingą tokių "žaisliukų" kūrimą. Kai smagu, laikas lekia šuoliais. Taip atliuoksėjo ir pietūs. Paskui dar spėjome paspardyti kamuolį, pasvaidyti "skraidančias" lėkštes, kai kurie prisiminė senus gerus vaikystės laikus ant sūpynių. Kiekvienas su malonumu skriejome nuo kalno specialia lynu sliuogiančia kėdute. Žinoma, nė vienas fotografas neatsisakė išbandyti savo akies aštrumą šaudydamas oriniu šautuvu. Iš tų linksmybių vėlgi atsirado nuotraukų, nes tikras fotografijos mylėtojas net ir pramogaudamas negali nefotografuoti!
    Gaila, bet viskas kada nors baigiasi. Diena lėkte pralėkė. Pavargę grįždami į vakarėjantį į Vilnių galėjome pasakyti: gera buvo.

    2-OJI DIENA.
    Ankstų rytą susitikome prie prekybos centro "Europa". Ne, mus domino ne parduotuvės. Žvelgėme šiek tiek aukščiau - į didžiausio dangoraižio apžvalgos aikštelę, iš kurios matyti bene 2/3 Vilniaus (šiaip ar taip, bet gerokai daugiau, negu nuo Gedimino kalno). Liftu pakilome į viršutinį dangoraižio aukštą, ir po mumis atsivėrė šiek tiek ūkanota Vilniaus panorama. Fotografo žvilgsniu žvelgiant - nuostabu... Bet! Viena yra žiūrėti į pasaulį "paprasta" akimi, kas kita - fotografuoti. Apžvalgos aikštelę saugojusi organinio stiklo užtvara vaizdais grožėtis lyg ir netrukdė, bet fotografuojantieji susidūrė su "šydu" (dar viena konkreti pamoka). Jį ignoruodami kai kurie mėgino fotografuoti per stiklo užtvarą persisvėrę ir aparatus iškišę į lauką (taip negalima, juk užtvara ir yra tam, kad neiškristum!).
    Pasigėrėję Vilniumi, pafotografavę, nusileidome žemyn ir išėjome į miestą. Programoje buvo punktas "Miestas svečių akimis", taigi, parengę fotoaparatus, leidomės į klajones po Senamiestį. Nors programa buvo skirta daugiau svečiams, daug fotografavome visi. Daug kalbėjomės. Pailsėti stabtelėjome jaukiame Užupio restorane. Popiet buvo numatytas kūrybinis susitikimas su žinomu Lietuvos fotomenininku Saulium Paukščiu, bet aplinkybės susidėliojo taip, kad pažintis užsimezgė Prospekto galerijoje, kur virė jo parodos paskutinieji pasiruošiamieji darbai. (O, įspūdžiai tikrai nevienadieniai, jo menas šokiruojantis, įsimenamas, bet mes mažai ką pajėgūs komentuoti, čia išmintingesnį žodį tartų menotyrininkas). Nors menininkas nebuvo itin šnekus, visgi pavyko užmegzti kontaktą ir sutarti susitikti kitą dieną jo fotostudijoje.

    3-OJI DIENA.
    Rytas Sauliaus Paukščio fotostudijoje. Ir ką? Ar nekalbusis menininkas (toks charakteris) ką nors pasakys? Tokios nejaukios iš pradžių buvo tos pauzės tarp mūsų klausimų ir jo atsakymų. Tiesą sakant, suglumome... Ačiū dievui, pamažiukais, vis su klausimu įsiterpiant vadovams, ledai tirpo. Bendravimas "įsibėgėjo". Studijos šeimininkas supažindino mus su fototechnika, komentavo darbo studijoje specifiką. Nuostabu: žodžių nedaug, bet jie - tikslūs, taiklūs. Studijoje ir fotografavomės: S. Paukštys fotografavo pats, leido pabandyti ir mums. Čia jau prasidėjo bruzdėjimas, pagyvėjimas... Susitikimas įvyko ir, atrodo, pavyko.
    Sėkminga diena. Visi jos pėdsakai - "kompakte". Mūsų projekto rėmėjai įdomiausias pačių rygiečių atrinktas fotografijas apie Vilnių atspausdino ir jiems padovanojo. Jos buvo eksponuojamos Rygoje.
    Oficialiąją mūsų tarptautinio miniprojekto dalį užbaigėme draugišku boulingo turnyru, tačiau visi vienbalsiai nusprendėme, kad su naujaisiais draugais iš Latvijos atsisveikinti dar per anksti. Likusį laiką, suderinę su vadovais, nusprendėme praleisti savarankiškai (pavyzdžiui, pažvelgti į naktinį Vilniaus gyvenimą). Vėlų vakarą svečiai prisiminė dar neparagavę visų taip išgirto tradicinio lietuviško patiekalo cepelinų! Tad kodėl gi neapsilankius kavinėje? Ten buvo vienbalsiai pripažinta: cepelinai yra labai skanu. Vakarą baigėme šokiais viename iš naktinių klubų.
    Dabar mūsų eilė ruoštis į kelionę. Tikimės, kad Latvijoje laukia tokie pat malonūs įspūdžiai.

    Asta Dovydėnaitė
    Respublikinių moksleivių techninės kūrybos rūmų
    Fotografijos studija