Kodėl būtent jis? Kaip čia atsitiko, kad ne tik sumanėme, bet štai ir esame pas žymų Lietuvos fotomeistrą - vieną ryškiausių vyresniųjų fotografijos kūrėjų, galima sakyti, pas klasiką Antaną Sutkų?
    Būrelio užsiėmimuose, kalbant apie Lietuvos fotografijos raidą, suintrigavo vadovo pasakojimai: būta laikų, kai tėvai svajojo, kad jų vaikai išmoktų "fotografuoti kaip Sutkus". Oho... Jau vien to pakanka, kad susidomėtum žmogumi.
    Tas žmogus - priešais mus. Bandysime kalbėtis (tiksliau - įdėmiai klausytis). Apie jo požiūrį į gyvenimą, jo darbus, mūsų darbus jo akimis.
    Dėl savo jauno amžiaus dar ne itin giliai išmanydami Lietuvos fotografiją, Jus visgi pažįstame: žinome esant garsų fotomenininką, kūrybingą žmogų, kuris Lietuvos fotografijoje įspaudė labai ryškų savitą pėdsaką, su savo amžininkais sukūrė lietuviškos fotografijos tradiciją.

    Sukdamasis "didžiosios" fotografijos pasaulyje, ar pastebite, kad yra ir tokia moksleivių fotografija? Kokia ji brandaus fotomenininko akimis?

    Moksleivių fotografija yra tik pradžia. Bet iš tos pradžios jau galima pasakyti, kas gali patraukti savo mąstymu, intuicija, indvidualybe. Individualybių yra. Daug kas iš jūsų darbų sudomino (paprašėme pakomentuoti pluoštą šiemetinio Lietuvos moksleivių fotografijos konkurso darbų - aut. past.). Tačiau juose yra daug neišbaigtumo. Pavyzdžiui, nuotrauka, kur mergaitė su šunimi. Mergaitė labiau susikoncentravusi į save. Bet juk vaikščiojimas su šunimi yra bendravimas, o ne romantika, kai šuo jau nebeegzistuoja. Jeigu iš tikrųjų būtų bloga, gal apkabintum šunį, o ne dėtumeis galvą ant kelių. Manau, kad čia režisūra.

    Banalus klausimas, bet kažkada viskas turi prasidėti. Jums - kada ir kaip tai buvo? Kokio amžiaus susidomėjote fotografija? Ar buvo "kaip visiems", pirmą kartą paėmusiems į rankas fotoaparatą ir "užsidegusiems"? Ar kaip nors neįprastai, netikėtai atradote fotografijos džiaugsmą ir kančią?

    Pradėjau irgi būdamas moksleiviu. Nežinau, ar tai buvo atsitiktinumas. Fotografija apskritai, sako, yra atsitiktinumas. Ir jis pasauly pasitaiko ne daugiau kaip keliems tūkstančiams neatsitiktinių žmonių.
    Šeimoj niekas nefotografavo, ir aš net nemąsčiau, kas ta fotografija. Kaip kilo mintis paimt fotoaparatą į rankas? Na, aš jį, matyt, turėjau (šypsosi). Nesakau, kad su fotoaparatu gimiau, bet turėjau jį nuo aštuntos klasės.
    Lankiau fotobūrelį Ežerėlyje (A. Sutkus mokėsi priaugančioje Ežerėlio vidurinėje). Iš pradžių nuotraukos tikrai nebuvo geros. Man iki šiandieninių moksleivių lygio buvo toli.
    Vis dėlto iš pradžių fotografijos poveikis man buvo tikras stebuklas: įkiši baltą fotopopierių į ryškalą, matai, ryškėja žmogaus veidas...Tada mes juk kontaktiniu būdu nuotraukas spausdindavom: jei 6x6 cm. negatyvas, tai 6x6 bus ir nuotrauka, jei 6x9, tai ir nuotrauka 6x9. Įvairius niekus darydavom, paneles fotografuodavom....

    Ir vis dėlto kodėl užvaldė būtent fotografija? Kodėl ne kitos meno sritys?

    Na, aš buvau gan aktyviai rašantis. Visokius dienoraščius rašiau. Paskui šią veiklą užmečiau, ėmiausi fotografijos, studijavau rusų kalbą vienerius metus, vėliau žurnalistiką. Studijų metais būdamas "Tarybinio studento" korespondentu nesiskyriau su fotoaparatu, tekstus papildydavau fotografijomis, o vėliau jau pačias fotografijas tekstais. Studijuodamas pamačiau, kad mane labiau traukia fotografija: dieną fotografuoju, naktį ryškinu, spaudinu. Fiziškai neliko laiko mokytis. Perėjau į neakivaizdinį skyrių, taigi universitete studentavau ilgai. Per tą laiką mano pirmojo kurso draugai tapo dėstytojais, siūlė net man egzaminus pasirašyt. Bet man ne tai rūpėjo - jau buvau pradėjęs galvoti apie fotomenininkų draugijos įkūrimą su būriu bendraminčių.

    Pokalbio pradžioje užsiminėte apie fotografijos "giminystę" su atsitiktinumais. Ar visada fotografuodamas juos fiksuodavote, ar iš pat pradžių turėjote konkrečių sumanymų?

    Aš manau, kad fotografija (t. y. mano fotografija) yra grynai intuityvi, patraukia žmogus, situacija, ir fotografuoji.
    O pasirengimas gali būti ir literatūrinis. Pavyzdžiui, aš pagal tuos laikus buvau labai daug skaitęs, turėjau humanitarinių žinių. Dar prieš ligą (vaikystėj sirgau tuberkulioze) daug skaičiau, o kai susirgau, tik skaitymas ir liko. O fotografuoti tiesiog norėjau.

    Jūsų objektyve - Lietuvos žmonės. Pats taip vadinate ciklą, pradėtą labai seniai, "ir pabaigos kol kas nematyti" (radome internete).
    Aplink gausybė veidų, tipažų, charakterių. Rodos, ką čia reiškia sukurti portretą, ciklą, seriją... Kažkodėl nieko panašaus neišeina mums.
    Kodėl Jūs, galima sakyti, visada fotografavote žmones, ne vaizdus?

    Žmogų fotografuoti įdomiau (šypsosi). Fotografavau ir vaizdus. Gal 4 knygas išleidau, "Lietuva iš paukščio skrydžio", pavyzdžiui. Buvau pirmasis, pakilęs sraigtasparniu fotografuoti iš dangaus (kūriau meninę fotografiją). Dar studentavimo laikais pradėjau fotografuoti nuo stogų, kaminų, buvau ir ant Katedros užsikabarojęs. Daug ką išbandžiau, net pakeliamuosius kranus. O nuo "Literatų" kavinės stogo fotografuodamas Katedrą vos nenukritau...
    Bet kiekvienam savo. Vienas pasirenka žmogų, kitas gamtą, trečias architektūrą. Fotografavimas yra savotiškas dienoraštis. Perteiki, ką matai, ką jauti. Dabar dar ir skaitmeninė technika prieinama, galimybių daugiau.
    Kai buvau moksleivis, fotografuodavom vieni kitus. Arba štai mokytojai sniegais mėtosi... Pažvelgę į fotografiją, jie susidarė įspūdį, kad vyksta muštynės - gniūžtės sniego fone juk nesimato.

    Gaudėte nepaprastas akimirkas?

    Iš pradžių, žinoma, ne. Viskas vyko spontaniškai.

    Teko skaityti, jog esate lyginamas su Henriu Kartjė-Bresonu (Henri Cartier-Bresson - garsus XX a. fotografas - aut. past.). Ar jūsų požiūriai panašūs?
    Kad ne. Aš, tikiuosi, humaniškesnis. Bresonas truputį gal per šaltas, nors man jo darbai labai patinka. Reportažą jis pritempė iki meno. Bresono darbų forma - tobula. Vis dėlto man labiau patinka Duano (Doisneau). Tai autorius, kuris ne toks tobulas forma, bet yra humaniškas, šiltesnis. Visada labai imponavo jo meilė žmogui.
    Aš ne prieš Bresoną. O ar mes kuo nors panašūs? Darbus tai buvo sumaišę... Man buvo 26-eri. Į Lietuvą atvyko Žanas Polis Sartras (Jean Paul Sartre - prancūzų filosofas egzistencialistas, rašytojas). Poetas Eduardas Mieželaitis man pasiūlė prisidėti prie jų kompanijos. Taip penketą dienų po Lietuvą su jais ir važinėjau: pusryčiaujam, pietaujam, vakarieniaujam, šnekam apie literatūrą. Kažkurią dieną svečiui tapo įdomu, ką gi aš rašau - prozą ar poeziją. Paaiškinau, kad net meilės laiškų nerašau, kad esu fotografas. "Vajėzau!" - sušuko Sartras, - aš juk fotografų neprisileidžiu!". Visgi pasiteiravo, kiek Lietuvoj talentingų fotografų. Aš, ir save įskaitydamas, tuoj sumečiau, kad kokie penki šeši. "Tiek daug trims milijonams? Lietuva - turtinga šalis. Prancūzijoje gyventojų dešimtkart daugiau, ir tai tik vieną talentingą fotografą vienoje kartoje turi!" - sušuko Sartras. (Bet kas tiesa, tai tiesa: mūsų tautoj gerų fotografų visada buvo).
    Susitikimo nuotraukas per Maskvą nusiunčiau Sartrui. Jis labai džiaugėsi, vėliau visuomet linkėjimų perduodavo, savo knygose publikuodavo mano darbus, nurodydavo autorystę. Po jo staigios mirties įvyko nesusipratimas. Dienos šviesą išvydo viena fotografija. Ji puikavosi plakatuose, kitur, o autoriumi "tapo" Bresonas (šypsosi). Gana logiška, kadangi Sartras turėjo tik Bresono darbų. O pats senukas Bresonas, matyt, nelabai jau ir sekė, kas kur publikuojama. Kreipiausi į vieną užsienio agentūrą, ten pripažino, kad nuotrauka gera, tik nepripažino, kad autorius - Antanas Sutkus. Agentūroje atsirado žmogus, kuris tuos "Bresono darbus " netgi matė fotografijos vadovėlyje, pagal juos kompozicijos mokėsi... Turėjau visą savo archyvą peržiūrėti. Atspaudęs nekadruotą negatyvą, kuriame matyti Sartrui iš paskos einanti Simona de Bovuar (Simone de Beauvoir - prancūzų rašytoja), įrodžiau, kad turiu originalą, taigi autorius - aš. Ir dabar Prancūzijos nacionalinės bibliotekos kiemą puošia skulptūra - lyg iš tos mano fotografijos nužengęs Sartras. Mąstau, ar nevertėtų kreiptis į autorinių teisių agentūrą... (juokiasi).

    Tai fotografija Jums - natūralus bendravimas?

    Sartras Lietuvoje tebuvo penkias dienas, o aš iš to susitikimo parodą surengiau. Fotografavimas yra bendravimo dalis, santykis su pasauliu. Ar iš to išeina kas, ar ne, kitas klausimas.

    Ar toks bendravimas, t.y. fotografavimas, neskatina žvelgti į gyvenimą, kaip sakoma, pro fotoobjektyvą?

    Į gyvenimą nežvelgi pro fotoobjektyvą. Gyvenimą tu pats gyveni, ir objektyvas, kaip sakoma, yra net ne akis. Fotografuoji sąmone, intuicija, intelektu. Ir objektyvas, ir akis tėra tik įrankiai. Dabar teliko fotografuoti akimis, nes kitaip neišeina. Anksčiau kitaip buvo.
    Dabar labai sunku fotografuoti. Žmonių reakcija nekokia. Neigiama. Anksčiau užtekdavo kontakto. Kaip su panele, kai jai į akis pažiūri. Žvilgteli, jei tiko, tai ir fotografuoji. Šnekini po to. O šiais laikais - klausk leidimo fotografuoti, daug aiškink, dėstyk savo tikslus ir t.t.

    Jūsų labai įdomu klausytis. Papasakokite dar ką nors iš savo prisiminimų. Gal apie tuos du pionierius...
    Turite dvi garsias fotografijas. Viena taip ir vadinasi - "Pionierius", kita yra bevardė (pionieriai - sovietinės sistemos idoeloginė vaikų organizaija).

    Tos šiurpios nuotraukos - iš Kauno aklųjų mokyklos. Už pirmą gavau auksinį Mykolo Archangelą parodoje Italijoje. Atspausdino žurnalas "Sovetskoje foto". Tada kad pasipylė komentarai: "...fotografičeskij Solženicyn našolsia"("atsirado fotografijos Solženycinas" - fotografas lyginamas su sovietinei tvarkai priešišku disidentu). Mane išgelbėjo žurnalo redaktorė, pasakiusi, kad jei fotografijoje būtų kas blogo, ji jos nebūtų atspausdinusi. Triukšmas kilo todėl, kad "Pionierius" ne toks, koks turėjo būti vaikų avangardo atstovas: nesišypso, ne triūbą pučia, o kaip iš konclagerio, rimtas. Kitų darbų iš aklųjų mokyklos aš ir neberodžiau. Tokios nuotraukos anksčiau nebuvo įprastos, jų tiesiog neturėjo būti. O aš buvau truputį linkęs į pesimizmą... Bet kas susimastęs, net vaikas, kurio akyse atsispindi jo psichologija, vidus, jau buvo neparankus valdžiai. Normaliau apsirengęs žmogus, o ne "v galstuke i rubaške" ("su kaklaraiščiu ir marškiniais" - mintyje turima griežta pionierių uniforma), jau reiškė sovietinio gyvenimo juodinimą. Taigi tokias ir panašias fotografijas turėjau pasilaikyti sau. Užtat turiu ką dabar parodyti. Sovietiniais metais dažnas kolega verkdavo, kad stalčiai pilni rankraščių, o rodyti jų negalima. Kadangi buvau Fotomenininkų draugijos pirmininkas, neberodžiau darbų, neatitinkančių valdžios reikalavimų. Fotomenininkų draugija 18 metų buvo vienintelė SSRS (Sovietų Sąjungoje). Reikėjo būti atsargiems, nes jeigu jau pirmininkas "negerai" fotografuoja, iškyla klusimas, kaip fotografuoja "paprasti" nariai. Mus, draugiją, kas porą metų panaikinti bandė, tad reikėjo tartis su Maskva, nes juk iš ten nurodymai ateidavo. O bendraujama, deja, ne prie tuščio stalo buvo. Alkoholis mano gyvenimo nemažai atėmė. Nuo jo sulaikydavo tik ligos, kai net po metus būdavo negalima jo vartoti.Na, iš pradžių jis yra lyg kontakto variklis, bet paskui atsiima skolą, organizmas jo prašosi. Rūkyt ir gert patarčiau pradėt kuo vėliau, nes mano amžiaus jums jau norėsis kartkartėm porą taurių gero vyno išgert, tik nebegalėsit! Kol jaunas žmogus, galva turi svaigti nuo jaunystės, ne nuo svaigalų.
    Vėliau, po aštuonerių - dešimties metų, aš jau buvau atspausdinęs savo katalogą "Basų kojų nostalgija". Na, o kaip kolegos? Neturėjo jie turbūt tų rankraščių, to, kas draudžiama buvo. Aš daug nekalbėdavau, gal atrodė, kad nieko ir neturiu. (Tiesa, kai kurie kolegos dabar pradeda dirbti su archyvais, pavyzdžiui, Algimantas Kunčius).

    "Aklasis pionierius" pasirodė tik laisvoje Lietuvoje?

    Taip. Beje, aš ir pats jį atradau tik tada. Daug nerodytų fotografijų turiu, dabar mano pagrindinė veikla yra ties archyvu. Darbas daugiausia yra organizacinis, nelieka laiko fotografuoti. Neseniai parengiau didžiulę ekspoziciją "ES pozityve" - Berlyno Menų akademijoje vykusioje Europos Sąjungos šalių moderniojo meno parodoje rodžiau šimtą darbų. Kad ir kaip keista, man buvo skirtas didelis plotas. O keisčiausia, kad tokie darbai geriausiai įvertinami užsienyje. Lietuvoje dar daug kam reikia aiškinti, kas tai yra. Nesupranta, kad sovietmetis yra memuarai. Prisiminimai, sakau, gali būti. Taip, prisiminimai...

    Fotografija - tai išvien prisiminimai. Kalbant apie juos, įdomu, ar išsaugojote ką nors iš savo pirmųjų bandymų. Ar sutiktumėte, kad moksleivio Antano Sutkaus fotografijos darbai būtų publikuojami mūsų leidinyje?

    Gaila, tas mano moksleiviškas archyvas neišliko. Kai išvažiavau į Vilnių, į universitetą, fotoaparate išsivežiau vieną kadrą iš Ežerėlio, o visą archyvą palikau. Išvažiuoji juk ne amžiams, o keleriems metams mokytis. Parvažiavęs po mokslų, tų negatyvų niekur neradau. Vėliau pusbrolis prisipažino, kad petardas padarė ir paleido. Juk gerai dega (šypsosi).
    Savo jaunystės archyvą peržiūrėti planuoju tik po kelerių metų. Radau kelias įdomias nuotraukas. Štai šioje - esame prie mano mamos namo: pirma fotografijoje simpatija Ema, antras iš kairės - draugas Algis. Ema dabar gyvena Vokietijoje, turi šeimą. Kartą net konferencijoje Volga - Elbė dalyvavau, ir nemanau, kad mane ten traukė pranešimų skaityt. Ją dar mylėjau, nors jau savo šeimą buvau sukūręs. Pirma meilė tokia - kaip rakštis, kurios negali ištraukti. Mažiausiai 10 metų. Tai štai patarimas jaunimui: saugokite savo pirmąją meilę, neleiskite emigruoti, o jeigu jau neišsaugojote, tai pasistenkite tą rakštį kuo greičiau ištraukti.

    Kalbėjosi Gintarė Žabaitė ir Julija Matulytė,
    Respublikinių moksleivių techninės kūrybos rūmų
    Fotografijos studija

Leidinyje atspausdintos nuotraukos



Aurelija PAKELYTĖ (16 m.)



Antanas SUTKUS - Ant mamos namų slenksčio