Spalvotos ir ryškios Vėtrės Antanavičiūtės fotografijos patraukė mūsų dėmesį visai netikėtai - aptikus jos internetinę svetainę. Žiūrinėjant nuotraukas kilo daug įvairių klausimų, todėl labai norėjosi susipažinti su fotomenininke akis į akį. Juk kūryba - tai žmogaus vidinio pasaulio atspindžiai, tad pažinti žmogų - vadinasi, rasti jo kūrybos raktą...
    Kiekvieno fotomenininko kelio pradžia sustabdytų atspindžių pasaulyje - pirmoji akistata su fotoaparatu. Potraukį žvelgti pro objektyvą Vėtrė sakosi pajutusi dar vaikystėje, būdama vos šešerių. Tačiau kodėl būtent fotoaparatas? Galbūt fotografuojantis tėtis buvo autoritetas, pavyzdys, o gal tai buvo tiesiog vaikiškas smalsumas. "Visa gimsta vaikystėje, visos kūrybinės mintys tikriausiai atkeliavusios būtent iš ten. Dar būdama maža balose, ant sienų nutrupėjusiu tinku matydavau įvairias faktūras, siluetus, iškildavo keisti vaizdiniai, kurie dabar perauga į kūrybines mintis, idėjas", - pasakoja fotomenininkė.
    Paklausta, kaip dabar dažniausiai gimsta mintys, kas pirma aplanko - vizija ar idėja, Vėtrė sako, jog "vizija visada šalia, ji gali apsireikšti bet kurią akimirką, spontaniškai, visai netikėtai. Tai ir yra didžiausia vertybė". Taip netikėtai gimė nemažai fotomenininkės serijų, ciklų. "Pavyzdžiui, serija "Budistinės sakmės" gimė, kai vieną kartą netikėtai pamačiau vaizdinį: kalnai, jų viršuje senukas - Budos vienuolis. Tiesa, kažkada su draugais buvome prie ežero, jie sušalę atsisėdo šildytis prie laužo ir susisupo į rankšluosčius, susigūžė. Man iškilo asociacija, kuri vėliau tapo naujos serijos pradžia. Beje, viziją visada seka idėja, šie dalykai taip suaugę, jog sunku būtų kurį nors išskirti. Ir vizija, ir mintis gyvena žmogaus viduje, ten bręsta, auga, kol galiausiai ateina laikas gimti: paprastai aš kuriu fotoserijas, kurios turi tam tikrą idėją, prasmę. Tačiau kai serija gimsta mintyse, ji dar turi ilgai jose pagyventi, pribręsti. Pirmiausia apgalvoju, kokių daiktų prireiks savo minčiai įgyvendinti, vėliau tuos daiktus susirenku, sukaupiu, ir pagaliau prasideda kitas etapas - fotografavimas".
    Kūryba- netikėtų atsitiktinumų kupina vidinio pasaulio išraiška tikrovėje. Tačiau šio virsmo kelias ilgas ir painus, sudėtingas, tiesa, galbūt todėl ir įdomus. Tad paklausėme Vėtrės, kuo ilgainiui virsta jos idėjų užuomazgos, kiek ir kaip kinta pradinės vizijos. "Labai pakinta. Gyveni, vaikštai su idėja ir ji keičiasi kartu su tavimi. Tarkim, fotografuojant seriją "Sekretai" į studiją vis atlėkdavo katė ir vis lįsdavo į kadrą. (Rusiškai "sekret" reiškia paslaptį; be to, vaikystėje ne vienas iš įvairių daiktų, gėlių ir pan "darėme sekretus". Pavyzdžiui, draugės "sekretą" galėdavai išvysti nurodytoje vietoje prakapstęs žemę, pavalęs stikliuką, po kuriuo... Atradimas būdavo vis kitoks - aut. past.). Sekretas - netikėtumo momentas, nustebimas. Toji katė man taip pat buvo tikras netikėtumas, tad, manau, šioje serijoje ji labai tiko ir pritiko".
    Buvo įdomu sužinoti, koks fotomenininkės kūrybinio proceso kelias. Galbūt kūryba liejasi nuolatos, o galbūt vyrauja tam tikri kūrybinių krizių laikotarpiai? Tačiau fotomenininkės tai nebaugina: "Idėjų daug, jų visada turiu, bet nėra laiko. Ne tiek fizinio, kiek dvasinio laiko. O fotoaparatas iš tiesų visada šalia. Momento gaudymas vyksta ištisai, tačiau tai nėra tikroji kūryba. Darbas studijoje man visai kas kita - tai būsenos išgyvenimas, įvairių procesų vyksmas viduje. Spontaniškas fotografavimas nesuteikia tokių stiprių pojūčių",- pasakoja fotografė. Taigi kūryba studijoje Vėtrei - stebuklingų ir ypatingų būsenų išgyvenimas, o "būsena - tai, kas iš tiesų yra tikra". Vėtrė sako kurianti dažniausiai naktimis, kai vyrauja visiška tyla, ramybė, kai žmogus pasilieka tik su pačiu savimi, savo mintimis, idėjomis. Tad paklausta, kas jai svarbiau - procesas ar atlikto darbo vertė, fotomenininkė atsako: "Vertę galima suspekuliuoti, galima darbą atlikti teisingai, priimtinai kritikams, vertintojams, tačiau kūryboj, mano manymu, svarbiausia būsenų raiška, procesas".
    Vėtrės kūrybai būdinga spalvota fotografija. Tačiau vis tiek buvo įdomu išgirsti atsakymą į gana kategorišką klausimą: visgi spalvota ar nespalvota fotografija? "Kai pradėjau fotografuoti, kaip žinia, spalvotos juostos netgi nebuvo pasirodžiusios. Tad visi pirmieji bandymai - nespalvoti. Vėliau mano kūryboje prasidėjo eksperimentų etapas, kai bandžiau fotografuoti muilo burbulus ir visa, kas ir dabar dominuoja mano nuotraukose, tačiau kažko trūko. Trūko spalvų".
    Iš tiesų vienų dalykų net neįsivaizduotume be spalvų, o štai kiti atsiskleidžia visu savo gražumu tiktai baltai juodų tonų žaisme. "Tiesiog yra tapybinis ir grafinis požiūris. Portretuose, peizažuose - spalva niekas, esmė visai kitur, tačiau yra tokių nuotraukų, kur spalva įvedama kaip simbolika"
    Pastebėjome, jog daugelis Vėtrės darbų - tai žaidimas tam tikrų spalvų tonais. Tačiau kodėl nesinori spalvų jungti, jas maišyti? "Spalvų dermė turi būti tiktai spalvų dermė. Manęs visiškai nedomina peizažas, kuriame žolė žalia, dangus mėlynas... Skirtingo kolorito margumas visiškai netinka fotografijai, nebent reportažinei, fiksuojančiai".
    Vėtrę Antanavičiūtę galėtume apibūdinti kaip be galo spalvotą, jautrią pasaulio smulkmenoms fotomenininkę, kurios kūryboje pinasi realybės detalės iš sapnų, vizijų, vaizduotės šnabždesių, atplaukusių net iš vaikystės. Vertinga pažintis.
    Kalbėjosi Austėja TAVORAITĖ ir Lina SIDARAITĖ,
    Respublikinių moksleivių techninės kūrybos rūmų
    Fotografijos studija

Leidinyje atspausdintos nuotraukos