O dabar stabtelkim... Blyksnis - ir praeities laikas mano atmintyje sudūžta į mažus gabalėlius. Ak, tos skaidrios akimirkos! Jos pabyra kiekviena sau... Renku jas po vieną ir kantriai dėlioju mozaiką. Kiekvieną kartą vis kitaip. Taip gimsta mano fotografija, kartu su ja vis naujos idėjos ir keisti klausimai. Fotografija gali man pasakyti, kokios spalvos buvo vakarykštis šokis; ar šypsnys melsvame dangaus fone atrodo nuoširdesnis; kaip atrodo užšalusi akimirka; ar gali žvilgsnis būti aštresnis už...
    O mintyse vis nauji vaizdiniai.
    Nespalvotiems vaizdams aš suteikiu spalvą, neįsivaizduoju savo fotografijos be spalvų, - ji prarastų savo kalbą. Nesu prieš nespalvotą fotografiją - tiesiog pasaulis, kurį matau, - pasaulis mano mintyse yra spalvotas. Spalvos pasako tai, ką aš noriu pasakyti. Nereikia žodžių.
    Fotografija - tarsi gintaro gabalėlis, kuriame visam laikui apsigyvena netyčia pagauta akimirka, judesys, akimis ar vieninteliu veido bruožu išsakyta mintis. Gyvenu, fotografuoju, komponuoju, stebiu - tarsi verčiau tų gintarų vėrinį ant ilgo siūlo. Kažkada jis nutrūks, subyrės - ir niekas nežino, kuriuos gabalėlius atminties jūra išplaus prie mano kojų, ar pažinsiu save ten - juose? Juk dar tik ieškau...