TARP GRAFIKOS IR FOTOGRAFIJOS

    Galimybė išreikšti, fiksuoti save, kitiems pateikti užuominų apie savo atrastus neapčiuopiamus pasaulius, - to (sąmoningai arba ne) trokšta kiekvienas. Bene aiškiausias kelias link šios galimybės - kūryba.
    Taigi: grafika yra viena iš galimybių. O fotografija? Kuo ji keri? Turbūt savo paprastumu ir iliuzija, kad trupinėlis tavo gyvenimo gali likti įamžintas.
    Šie abu dalykai - grafika ir fotografija - man teikia džiaugsmo ir šansą meluoti. Meluoti tam, kad papuoščiau, priversčiau apmąstyti matytus vaizdus, pradžiuginčiau... Meluoti - kad ir kaip keistai skambėtų, vis dėlto tai, ką žmogus sukuria, yra melas jo (ne)patogumui. Viskas, kas yra, priklauso nuo požiūrio, kurį susidaro vartotojas. Nėra nei "gražu", nei "negražu". Viskas tiesiog YRA. (O "yra" reiškia nuolatinį procesą, nes nieko nėra pastovaus, amžino). Bet ar ne tokia meno paskirtis - nuolat keistis ir deformuotis?
    Fotografija - išties gera išraiškos priemonė tiek profesionalams, tiek mėgėjams. Kadangi save priskiriu prie pastarųjų, galiu teigti, kad fotografuoti gali (jei tik nori) visi. Tai būdas pastebėti, fiksuoti, namus papildyti dar vienu gabalėliu džiaugsmo. Fotografija yra vienas iš malonumų
    Vis dažniau svarstau, kodėl negana mokyklos užsiėmimų. Kodėl, be grafikos, ieškau dar kitos išraiškos priemonės? Pateikiu savo pasvarstymus

    Kas bendra tarp grafikos ir fotografijos

• Būna spalvota ir nespalvota
• Nespalvotoje fotografijoje ir grafikoje:
  • balta spalva
  • juoda spalva
  • linija
  • faktūra
• Išraiškos priemonių, motyvų parinkimo galimybės
• Darbo interpretacijos galimybė
• Vaizdinės informacijos perdavimo galimybė

    Gal ne visa tiesa čia surašyta, o tik jos dalis. Kaip matote, palikau vietos užmirštiems ar nepasakytiems dalykams.

    Kur prasidėjo mano pažintis su fotografija? Jei ne viena mano draugė, aš tikriausiai fotografiją būčiau atradusi daug vėliau.
    Mes dviese atėjom į fotobūrelį prieš kelerius metus. Draugės tėtis kažkada ją mokė senelio varžybose laimėtu fotoaparatu. Tie mokslai ją taip užavėjo, jog nusprendėm daugiau sužinoti apie šią meno sritį. Man tuo metu fotografija kėlė šiokią tokią baimę ir vaikystės prisiminimus, kuomet fotografas, rodydamas į objektyvą, sakydavo:
    -Žiūrėkite, tuoj iškris paukščiukas!
    Melagystė. Kad ir kaip atidžiai žiūrėdavau, jokio sparnuočio nepamatydavau.
    Taigi. Mano draugės entuziazmas išblėso po kelių mėnesių aktyvaus fotografavimo, o man, - priešingai, su kiekviena nuotrauka darėsi vis įdomiau. O kokių dalykų galima padaryti fotolaboratorijoje! Pavyzdžiui, aš nežinojau, kad pats mėlyniausias paviršius raudonoje šviesoje atrodo juodas. Argi čia nekvepia magija?
    Apie spalvas, kompoziciją, apšvietimą sužinojau savo mokykloje (Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje - red. past.), todėl žinias magėjo ir maga pritaikyti fotografijoje. Nieko baisaus, jei tų dalykų neišmanai. Nė vienas negimsta mokėdamas.
    Daugelis įsigyja gerą fotoaparatą tik tam, kad jį turėtų, o ne tam, kad išnaudotų visas jo galimybes. Fotoaparatas turėtų būti kiekvienuose namuose, tam, kad su juo ir per jį kalbėtų svarbios akimirkos. Juk fotoaparatas - kaip šeimos narys, kuriame savo ritmu plaka sklendė, sukasi juostelė ir patenka skirtingi šviesos pluoštai. Reikia trupučio išradingumo, kantrybės, kad visas šis kūnas taptų tavo draugu (ir pofesionalumas čia nebūtinas).
    Fotografija - tai pasaulis, kurį gali atrasti. Jame niekados nebus nuobodu, tereikia tik pabandyti. Nepatiks - galėsi padėti į šalį, kol vėl išdrįsi. Keliauti, atrasti, nusivilti, matyti...