Kalbamės su fotomenininku Mindaugu Kavaliausku

    1997 m. Rygoje buvote apdovanotas FIAP aukso medaliu. Ar Jūsų gyvenime nuo to kas nors pasikeitė?

    Bijau per drąsiai pasakyti "ne". Tai tam tikro etapo darbo vaisius. Na, tiesą sakant, truputį komiškas atvejis. Apie apdovanojimą žinojau iš nuogirdų. Tuo metu kaip tik išvažiavau į Arlį studijuoti Nacionalinėje fotografijos mokykloje (Arlis - Prancūzijos miestas - aut.past.). Ten mane pasiekė laikraštis, kuriame žinia buvo plačiai aprašyta, o patį medalį gavau jau grįžęs.
    Tokie laimėjimai suteikia stimulo, ypač jaunam kūrėjui, tačiau tai yra tik periodinis dalykas. Tai buvo pirmas, bet kartu ir paskutinis kartas, kai dalyvavau konkurse, kuriame galima laimėti madalį... Jums, mokiniams ir studentams, svarbių apdovanojimų siekimas galėtų duoti tikrai daug. Bet pabrėžiu: kūrybos, autorinės raiškos tobulėjimo procese. Gal mažokai apie tai kalbama, bet reikėtų pasakyti aiškiai - siekimas būti amžinu FIAP laureatu ir nuolatos gauti apdovanojimus yra mirties nuosprendis autoriniam braižui. Dirbdamas tarp fotografijos muziejininkų bei kuratorių, dažnai girdėdavau komentarų apie FIAP stilių bei jo ribotumus.

    Esate aktyvus žmogus, tiesa? Ir labai gabus. Papasakokite truputį apie tai, kokios patirties įgijote, ką naujo atradote Prancūzijoje, Arlio tarptautiniame fotografijos festivalyje. Gal net galėtumėte palyginti prancūzų ir lietuvių požiūrį į fotografiją?

    Nacionalinė fotografijos mokykla - viena labiausiai žinomų pasaulyje, teikianti fantastiškas tobulėjimo galimybes. Man ji buvo svajonė, dėl kurios išmokau prancūzų kalbą. Jei žvelgčiau sentimentaliai kaip į jaunystę, sakyčiau - tai buvo laikas, kuomet viskas tilpo į žodį "fotografija". O šiaip atsikėlęs rytais eidavau į paskaitas - fotografijos istoriją, kūrybinius seminarus, asmeninius pokalbius su dėstytojais, praktinius užsiėmimus ar pan.. Po to - darbas laboratorijoje, kompiuterinėje ar studijoje. Iki 11 valandos vakaro, kai užveriamos mokyklos durys, studijuodavau bibliotekoje. Po naktipiečių dažnai eidavau "bastytis" po antikinį Arlio miestą, mintyse sumuodamas dienos darbus, žiūrėdamas į Ronos upę bei van Gogo "Žvaigždėtos nakties" monumentalią reprodukciją. Savaitgaliais - fotografavimas: išvykos į Kamargos pelkes, kaimyninius miestelius ar Ispaniją, koridos šventes. Vasarą - darbas festivalyje, į kurį ir po studijų vykdavau kasmet, kad ir kur būdavau - JAV, Šveicarijoje ar Lietuvoje. Arlio bibliotekoje, paskaitose sužinojau, kad tokie yra, o festivalio metu ir "gyvus"sutikau Rene Buri, Willy Ronis, Max Pam, Oliviero Toscani, Ralph Gibson, William Wegman ir kitus metrus (maitre - pranc. "meistras"). Tai buvo svarbi emocinė patirtis. Arlis suformavo daug kompleksiškesnį fotografijos suvokimą nei galėjau įsivaizduoti. Gal subanalinsiu pasakydamas, kad metai, praleisti Arlyje, tik patvirtino mintį, jog norint suvokti, kas yra fotografija, reikia ją studijuoti visą gyvenimą ir visais galimais būdais. Gal dėl to man akį rėžia vienkartiniai "apsilankymai" fotografijoje - kūryboje ar kritikoje, dažnai dvelkiantys diletantizmu.

    Jūs vadinamas ir meno kritiku, ir fotografu, taip pat dėstote Kauno aukštosiose mokyklose. Kaip Jūs pats įvardintumėte savo profesiją? Ir kodėl būtent tokia veikla Jus traukia?

    Puikiai žinau, kad mano mokytojai, kolegos - kuratoriai, muziejų vadovai, galerijų specialistai vienu žodžiu sunkiai galėtų pasakyti, kaip vadinasi jų užsiėmimas. Aš dėl to nesivarginu. Jei kalbama apie praktinę fotografiją, esu fotografas, jei apie parodos organizavimą, atranką - kuratorius. Kai rašau straipsnį - kritikas. Ir taip toliau. Na, gal nevadinčiau savęs dizaineriu, nors ypatingais atvejais parengiu spaudai kokią knygą ar leidinėlį. Manau, kad visos veiklos sritys papildo viena kitą - visur svarbus kritinis mąstymas ir įžvalga. Užsiimdamas įvairiapuse veikla, ieškai atsakymų į klausimus, semiesi naujos patirties. Kauno fotodienos - rugsėjį įvyksiantis festivalis, kuriam vadovauju, - didžiulis ir pirmas tokio pobūdžio bei masto renginys Lietuvoje. Jis praktiškai apibendrins tai, ko ligšiol esu išmokęs, ir ne tik Arlyje. Juk įdomu daryti naujus dalykus?

    O kada gi Jūs pradėjote fotografuoti? Ir ar sulaukėte šeimos narių, draugų paskatinimo?

    Taip, mano tėvukai džiaugėsi, kad fotografuoju, mane palaikė ir skatino. Mano atvejis - klasikinis. Susiradau tėvo"Zenit'ą" ir pradėjau fotografuoti dar mokykloje. Man fotografija buvo tai, nuo ko negalėjau atsitraukti, kas vertė mane bėgti iš pamokų (žinoma, tik Retkarčiais - aut.past.) ir fotografuoti. Pamenu, po pamokų iš kartogriebdavausi mielo amato. Ir jau taip būdavo, kad kitą dieną draugams mokykloje rodydavau, ką aną dieną būdavau nufotografavęs. Trumpai tariant, aš "mirkau" fotografijoje. Ir mąsčiau, kaip čia padarius, kad tas malonumas tęstųsi ilgai.

    Papasakokite, kokių kuriozų esate patyręs fotografuodamas. Gal pamenate kokių juokingų nutikimų? O kas Jums buvo įdomiausia?

    Pats fotografijos kelio pasirinkimas jau lemia nuotaikingą gyvenimo būdą. Didesni ar mažesni nutikimai mus lydi kasdien. Gal per daug prie jų pripratau, tad dabar staigiai konkretaus atvejo neįvardinsiu.

    Ar Jums yra tekę paaukoti ką nors brangaus vardan fotografijos?

    Anot Antano Sutkaus, jei kas aukojasi, tai fotografų žmonos. Kai dirbau prie "Kražių portreto", tai ypač pajutau. Tuomet išvažiuodavau dviem trims dienom. Mano žmona ir sūnus tada turėdavo susirasti, ką veikti, o aš dirbdavau. Bendraudavome naktį telefonu, kai pokalbiai ypač pigūs. Išpasakodavau viską, ką jausdavausi reikšminga nuveikęs. Tačiau dabar, kad reikėtų mažiau aukotis, stengiuosi sumažinti atstumą tarp darbo ir namų - kūrybai siužetus renkuosi iš gyvenamos aplinkos, o administracinį darbą dirbu savo biure, kuris yra tik per sieną nuo ten, kur "Tomą ir Džerį" žiūri mano sūnūs Ignas ir Rokas.

    Ką nuotraukoje vertinate labiau: perteiktą žmogaus emocinę būseną, jausmą ar modernių technologijų sukuriamas galimybes, netradicines pateikimo formas?

    Neseniai Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre aplankiau Baltijos šalių fotografijos trienalę. Jei tai fotografijos paroda, ji prėskoka... Suskaičiavau du autorius, kurių darbuose jaučiamas fotografinis talentas bei kūrybinė individualybė. Kita vertus, jauni kūrėjai lengvai pasiduoda kopijavimo madai. Nesu nusiteikęs prieš šiuolaikinį meną, tačiau jei kūrinys identifikuojamas kaip fotografija, jame ieškau individualumo bei pusiausvyros tarp koncepcijos, arba minties, ir emocinio krūvio. Plika koncepcija, kaip ir technologijų panaudojimas, tėra geriausiu atveju karkasas būsimam kūriniui. Aš vis dėlto labiau vertinu jausmą, būseną, o technologija turi taikytis su tuo, ji yra tik įrankis.

    Kai esi su fotoaparatu rankose, aplinkiniai tai pastebi. Ar Jus kalbina nepažįstami žmonės? O gal yra tokių, kurie siūlėsi į modelius ?

    Aš mažai dirbu studijoje. Kai studijavau Arlyje, nebūdavo problemos pasikviesti kolegas studentus ar studentes. Dabar, kai dažniausiai fotografuoju mieste, "modeliais" tampa atsitiktiniai žmonės.

    Kaip prasidėjo Jūsų, kaip fotomenininko, karjera?

    Sunku pasakyti ir apibrėžti kokį nors ypatingą įvykį. Bet turbūt ta vadinamoji karjera prasidėjo 1990 m., kai moksleivių būrelio vadovai Jonas ir Tatjana Kuzminai surengė respublikinę fotografijos olimpiadą - konkursą, kurį mes, keli draugai, laimėjome su savo grupiniu darbu. Tada visa tai mums jau atrodė rimtas reikalas: jaunimo fotografija gyveno kone geriausius savo laikus, konkurencija buvo labai ryški, dalyvių geografija - nuo Vilniaus iki Nidos. Olimpiadoje buvo praktinės užduotys - reportažas, teorinių žinių viktorina bei namų darbas - skaidrių filmas, kurį "sukalėme" apie gegužės 9-ąją blokadinėje Lietuvoje. Visa ko vinis buvo ne vien tuščios vitrinos, kurias tikrovėje buvo sunku rasti, bet "Jedinstvos" paradas Vilniuje.

    Ar esate kada pažeidęs įstatymus? (provokacinis klausimas)

    Cha... Na, kartais ir paspaudžiu per greitai…(turi galvoje viršijamą greitį - aut.past.). Su šiuolaikinais automobiliais tikra kančia tolimą atstumą važiuoti vienodu greičiu. O kas dėl fotografijos, esu fotografavęs neleistinose vietose - pasienio zonoje, parodose, kur draudžiama tai daryti...

    Ar Jums svarbūs daiktiniai Jūsų darbų įvertinimai - padėkos raštai, diplomai, medaliai?

    Tie apdovanojimai ar įvertinimai tikrai nėra svarbesni už kūrinius, kurie jais buvo įvertinti. Esu didesnis gero nespalvoto antspaudo (tebūnie aš pats jo autorius) nei diplomų gerbėjas. Prisiminiau vieną kuriozą. Būdamas Arlio studentu, laimėjau LVMH prizą - stipendiją studijoms prestižinėje Paryžiaus Aukštojoje dailiųjų menų mokykloje. Prizų įteikimo ceremonija vyko Orsė muziejuje. LVMH koncerno vadovas bei p.Bernadeta Širak laureatams įteikė atminimo lenteles, tačiau vėliau ceremonijos organizatoriai atsiprašė ir jas surinko - reikia pasirašyti. Iki šios dienos pasirašinėja... Juokauju. Žinoma, svarbiausia patirtis buvo studijos didžiausioje Prancūzijos meno mokykloje, labai taktiškas ir pagarbus bendravimas su manim, kaip kitataučiu ar plačiosios visuomenės atstovu. Dabar, kai būnu Paryžiuje, LVMH visuomet duoda nemokamus pakvietimus į prestižines parodas, kurias jie remia. Negana to, Paryžiaus centre jie surengė ir mano asmeninę parodą. Kas dėl padėkos raštų ir kitų gestų, labai vertiu, kai jie nuoširdūs. Bet turiu ir vieną medalį, kurį gavęs beveik norėjau grąžinti atgal...

    Kaip vertinate leidinį "Moksleivių fotografija"?

    Labai gerai. Mūsų laikais tokių nebuvo. Iš tiesų, matau jame stiprių darbų. Šaunu, kad jaunimas domisi fotografija, juk ji yra kaip ir knyga, palyginus su elektroninėmis vaizdo gamybos ir sklaidos priemonėmis - televizija, internetu. Fotografija, anot R.Barto (Roland Barthes), yra individualus menas, joje pasaulis matomas skirtingas - per vieno individo žvilgsnį. Tai ypač ryšku jaunų žmonių kūryboje. Žaviuosi jų netikėtais žvilgsniais. Pats kasdien patiriu, kokia gyvenimo duotybė yra išmokti matyti, kasdien džiaugtis pasauliu tokiu, koks jis matomas - per fotoaparato ieškiklį, automobilio, troleibuso langą, tamsintus akinius. Savo gyvenimo pasirinkimo tikrai nekeisčiau į, tarkim, finansininko užsiėmimą. Vietoje dieną matomų mieliausių vaizdų naktį, ko gero, reikėtų medituoti ties bereikšmiais skaičiais.

    Ką patartumėte tiems gabiems jaunuoliams, kurie domisi fotografija, bet kuriems nuolat brukama mintis, kad "iš to duonos nevalgysi"? Ką pats apie tai manote?

    Duonos neuždirbs nei blogas gydytojas, nei blogas santechnikas. Žinoma, nei prastas fotografas. Tačiau esu giliai įsitikinęs, kad kiekvienas gerai atliekamas darbas sulaukia ir pripažinimo, ir materialaus atlygio. Grįždamas prie pokalbio pradžios priminsiu: mielieji fotografijos studentai, neužsisvajokit apie medalius. O dar svarbiau, jei jų laimėsit, neužmikit ant laurų!

    Labai ačiū už pokalbį.

    Prašom.

    Fotografą kalbino Simona FERULIOVAITĖ Kauno Moksleivių techninės kūrybos centro meninės fotografijos studija "Kadras"