Gyvenimas yra. Mano gyvenimas yra. Jis gyvena tarp keturių mano mažučio kambario sienų. Kartais jis būna ramus. O kartais užsigeidžia paaugliškai pašėlti... Tada mano gyvenimo grindys suraibuliuoja mažytėmis bangelėmis. Aš šokinėju nuo vienos ant kitos taip greitai, kad nespėju pajusti esanti ant nestabilaus vandens. Arba sėdžiu ant lovos krašto ir abejingai žiūriu, kaip mano draugai ir nedraugai linksminasi tarp tų bangų. Kartais aš nueinu prie gyvenimo lango. Tada, peršokusi per šlapias grindis, žiūriu į mažytes savo svajones, sukabintas ant beržų šakų. Tos svajonės, nors ir pageltusios, pakąstos šalnos, bet dar laikosi iš paskutiniųjų. Nekrenta. Tačiau kartais vietoj langų su beržais išvystu sieną. Prastą, atmestinai sudėliotą cemento ir medinių lentų koliažą. Tokiais momentais pamąstau, jog sąžiningas žiūrėjimas į priekį, į svajas, į optimistiškiausią ateitį gali būti blokuotas. Ir ne veltui. Negaliu juk nusisukti nuo praeities, kol iš jos dar ne viską išmokau. Kaip negalima gyventi ateitimi, kol turi nuostabią dabartį. Jei už nugaros šviečia nuostabi saulė, kodėl į ją nežiūrėti? Kartais tik iš apačios pažvelgęs pamatai savo daromas klaidas. Tais kartais pažvelgi į savo gyvenimo grindis ir pastebi vis labiau nudėvėtą jo grindinį.