Kalbamės su Lietuvos fotografijos sąjungos
Kauno miesto skyriaus pirmininku Aleksandru Macijausku

    1994 m. gavote Tarptautinės meninės fotografijos federacijos nusipelniusio fotomenininko garbės vardą. Ar Jūsų gyvenime nuo to kas nors pasikeitė?

    Visiškai nieko. Tas garbės vardas netrukdo, bet nieko gyvenime ir nekeičia. Svarbesnis apdovanojimas buvo, kai 1995 metais tapau Lietuvos nacionalinės premijos laureatu.

    Esate gavęs tris didžiuosius prizus už nuotraukas Humoro parodoje Marijampolėje. Susidaro įspūdis, kad mėgstate daryti linksmas nuotraukas. Bet taip neatrodo žvelgiant į Jūsų ciklo "Gyventi", kuriame atspindite žiauriąją gyvenimo pusę, darbus. Tad ką Jūs labiau linkęs parodyti - linksmąją ar liūdnąją gyvenimo pusę? O gal Jūsų požiūris ne toks vienareikšmis?

    Manau, kad pirmiausia kūryboje turi atsispindėti filosofija: ką tu galvoji apie gyvenimą. Ne tai, kad išeini į lauką, pamatai ką nors gražaus, pokšt ir viskas. Kai kas taip daro. Bet, mano manymu, tai jaunystės nepatyrimas. Fotografinėje kūryboje tu pirmiausia turi idėją, mintį, o paskui ją vystai. Gyvenimiškoje nuotraukoje turi būti visko, kaip ir tikrame gyvenime: ir žiaurumo, ir grožio. Tačiau nuotraukoje man svarbiau yra forma. Kaip tu tai parodysi.

    Vienu metu dirbote fotožurnalistu "Vakaro žiniose". Kodėl pasirinkote fotografiją, o ne žurnalistiką?

    Aš visada buvau aktyvus. Mokykloje ir šokau, ir dainavau, ir dramos būrelį lankiau. Rašyti irgi mėgdavau. Bet vizualinis menas man visgi labiau patiko, nes jis buvo sunkesnis. O rašymas… Gali atsigulti lovoj, fantazuoti, dešimt kartų perbraukti, jeigu tau nepatinka, gali puslapį išplėšti ir vėl iš naujo rašyti. Fotografijoje kitaip. Čia kaip dokumentinio filmo operatoriui kine: jeigu tuo momentu tu nesusikoncentravai, neišplėšei tos gyvenimiškos akimirkos iš paties gyvenimo, nieko jau nebegali padaryti. Visuomet įdomiau tai, ką pasiekti sunkiau. Fotografijos mene, ypač dirbant reportažiniu metodu, reikia jėgos. Vyriškos jėgos. O rašymas niekur nedingsta, visoms savo knygoms tekstus rašau pats. Tiesa, neseniai Skirmantas Valiulis parašė knygą apie mane. Sudarė rinktinę. Aš jo paprašiau, nes pats nenorėjau to daryti. Apie kūrybą, gerai, galiu rašyti, bet apie save kažkaip… na, negi rašysiu, koks aš "fainas"?
    Žurnalisto darbas buvo labai sunkus, keliaudavau po Kauną ir Kauno zoną. Šiais laikais internetu gali pasiųsti vaizdą, reportažą. O tais laikais - per porą valandų padarydavom fotografijas, jas išdžiovindavom, o dar tekstus reikėdavo parašyti. Keldavausi trečią ketvirtą valandą ir vykdavau į Vilnių. Tuomet visa tai atrodė normalu. Jokių problemų. Man taip patiko tas darbas, kad aš net dabar kartais jį sapnuoju. O išėjau tik dėl to, kad pakvietė žmonės, kurie jau buvo šio to pasiekę užsienyje. Tada ir sukūrėm Fotomenininkų sąjungą. Ir Rakauskas, ir Kunčius, ir Sutkus, Baranauskas - jie visi yra atėję iš spaudos.

    O kada gi Jūs pradėjote fotografuoti? Ir ar sulaukėte šeimos narių, draugų paskatinimo?

    Fotografuoti pradėjau vėlai, būdamas dvidešimt penkerių. Žmona gimtadienio proga nupirko fotoaparatą "Smena", tada patį pigiausią. "Kam man tas fotoaparatas?" - pamaniau tada ir numečiau kažkur. Vėliau, kai ūgtelėjo duktė , jį žmona surado ir paprašė, kad fotografuočiau. Laikraštyje Kaip tik tuo metu laikraštyje pamačiau skelbimą, kviečiantį į kažkokį fotografų mėgėjų būrelį. Nutariau išmokti to amato. Aišku, tik tam, kad galėčiau fotografuoti namie. Jokiu būdu negalvojau, kad kada nors tapsiu fotografu.

    Papasakokite, kokių kuriozų esate patyręs fotografuodamas. Gal pamenate kokių juokingų nutikimų, o kas Jums buvo įdomiausia?

    Taip, visko buvo. Žinot, kai sulauki mano amžiaus, net patys blogiausi praeities dalykai yra geri, nes buvai jaunas. Pamenu, monsinjoras Vasiliauskas, paklaustas, kada buvo laimingiausi jo gyvenimo metai, atsakė, jog praleistieji Sibire. Todėl, kad buvo jaunas.
    Viskas buvo gerai, humoro daug. Pavyzdžiui, kartą fotografuojant turguje, karvė vos "neapkakojo", nes aš mėgstu rakursus iš apačios, landžioju visur… O įdomiausia man buvo su žmonėmis. Tai sunkus darbas, bet fantastiškas. Gyvenime viskas, kas yra sunku, vertinga.

    Ar Jums yra tekę paaukoti ką nors brangaus vardan fotografijos?

    Taip. Aš atėjau į spaudą iš labai gerai apmokamo darbo, todėl šeima gerokai nukentėjo. Aukojau ir pats save. Norėdamas ką nors gyvenime pasiekti, turi "ardytis". Rimtai kūrybai reikia daug pastangų. Jeigu menininkas gyvena labai lengvai, dirba kelias valandas per dieną, paskui grįžęs dar su šuniuku pasivaikšto, tai ką jis gali sukurti? Banalybes. O darant rimtus dalykus, reikia pačiam būti gyvenimo "apdaužytam", ta plačiąja prasme, reikia pačiam daug ką patirti.

    Ką nuotraukoje vertinate labiau: perteiktą žmogaus emocinę būseną, jausmą ar modernių technologijų galimybes, netradicines pateikimo formas?

    1986 metais San Francisko moderniojo meno muziejuje rengiamoje parodoje buvau pakviestas dalyvauti su didžiaisiais pasaulio meistrais. Mano kūryba buvo priskirta prie ekspresionizmo. Dvasinė ekspresija man labai svarbi - viskas judesy, įtampoje. Manau, kad man pavyksta tai padaryti. Todėl žmogus yra centre. Bet ir forma labai svarbi. O šiaip dabar aš darausi ramesnis, nes jau šešiasdešimt penkeri, tai ką jau…

    Kai esi su fotoaparatu rankose, aplinkiniai tai pastebi. Ar Jus kalbina nepažįstami žmonės, o gal yra tokių, kurie siūlėsi į modelius?

    Taip, tiesa, viena jauna mergina, verslininkė, atėjo pas mane, kad atlikčiau su ja fotosesiją. Dirbti su šia mergina man buvo labai įdomu, tik sunkoka, nes ji nuolat skubėdavo, lėkdavo. Mes ją fotografavome trise. Tačiau nė vienas iš trijų fotografų nežinojo, ką daro kitas, nežinojo ir ji, kaip viskas atrodys. Kai vėliau parodėme jai nuotraukas, ji pati pasirinko, ką galima rodyti, o ko nenorėtų. Taip buvom susitarę.

    Kaip prasidėjo Jūsų, kaip fotomenininko, karjera?

    Aš greitai įsiliejau į Kauno elitą. Turėjau humanitarinių žinių, literatūrinį "jausmą". Reikia iš gyvenimo imti tai, kas tau įdomu. Pradėjau domėtis, plėsti akiratį. Daugėjo pažinčių . Taip ir įsitvirtinau. Žinoma, negalima visko pasiekti, kaip pavyzdžiui, absoliučios meilės, bet jos reikia siekti. Na ir aš siekiau savo… Menininkas turi domėtis viskuo, netgi politika, nes nuo to priklauso jo išprusimas. Jau iš poros sakinių gali spręsti, kiek žmogus žino.

    Ar tiesa, kad sėdėjote kalėjime? Kaip tai nutiko?

    Sėdėjau Pravieniškėse. Buvau jaunas, mušeika, daviau kam nereikia į nosį. Bet visiškai nesigailiu, kad ten patekau. Tik į naudą viskas išėjo. Užsigrūdinau. Prisižiūrėjau tiek veidų, tiek tipų!

    Ar Jums svarbūs daiktiniai Jūsų darbų įvertinimai - padėkos raštai, diplomai, medaliai?

    Ne, jie tikrai nėra labai svarbūs. Žinoma, smagu, kai įvertina, bet tai greitai pasimiršta. Įvairių raštų turiu tiek, kad galėčiau visą kambarį išklijuoti, medalių irgi nemažai. Anksčiau, kai dar mažame bute gyvenau, medalius laikydavau maiše, spintoje. O dabar anūkai padarė iš jų tarsi garbės lentą.

    Kaip vertinate leidinį "Moksleivių fotografija"?

    Man jis patinka. Visus žmones, kurie ką nors kuria, bando išreikšti save, noriu tik pasveikinti, pagirti, galbūt padrąsinti. Ir net jeigu pasitaiko kokių mažų klaidelių, tai jos neesminės.

    Ką patartumėte tiems gabiems, fotografija besidomintiems jaunuoliams, kuriems nuolat brukama mintis, kad "iš to duonos nevalgysi"? Ką pats apie tai manote?

    Geras klausimas. Lietuva - per maža šalis, kad iš meno būtų galima valgyti duoną. Kol Lietuvos iš meno nebus įmanoma pragyventi, tol menininkams bus sunku. Tokia padėtis yra ne tik fotografijoje, ne išimtis ir dailė, teatras. Menininkai ieško įvairių būdų užsidirbti. Pavyzdžiui, aktoriai turi persirengę gatvėse žmones juokinti, parduotuvių vitrinose stovėti, dailininkai kur nors dėstyti. Tai komercija. Aš, pavyzdžiui, užsidirbu pirmininkaudamas, organizuodamas renginius. Lietuvoje negyvenu iš fotografijos.. Tačiau mano fotodarbus perka užsienyje. Aš jaunuoliams palinkėčiau juodo darbo. Dar kartą pasikartosiu, kad gyvenime vertinga yra tai, kas sunkiai pasiekiama. Todėl stenkitės iš visų jėgų, dirbkite, ir tikrai pasieksite rezultatų.

    Labai ačiū už pokalbį.

    Prašom. Jums ačiū, kad domitės.

    Fotografą kalbino Violeta Bučinskaitė ir Simona Feruliovaitė,
Kauno miesto Moksleivių techninės kūrybos centro
meninės fotografijos studijos "Kadras" narės