Fotografuoju neseniai - pusantrų metų. Pamenu, buvo sunkūs laikai man... Kažkas davė fotoaparatą, pinigų juostoms...Iš patyrimo sakau: fotografija - šiaudas, kurio griebiuosi, kai būna bloga. Kai skaudžiai pajuntu egzistencijos trapumą, išnykimo realumą. Va tada išsitraukiu "Zenit Automat" ir nusitaikau… Kaip realybė įsirašo į popierių - žino laboratorijose. Aš tik nuspaudžiu mygtuką. Išeina lyriški švelnūs paveikslėliai - atsiminimai iš gerų dienų. "TOKIUS NIEKO" iš jų nešiojuos ir visiems kaišioju. Šypsos. Įtariu, dirbtinai.
    Fotografija man - ne magija. Dar niekur nemačiau tokios nuotraukos, kuri užburtų, pakerėtų, sukeltų katarsį. Man tokios padaryt taip pat nepavyks. Į fotografiją nežiūriu rimtai. Tai man - tik, kaip sakoma, SAVĘS IEŠKOJIMAS. Kada nors ją palaidosiu.
    Taip aš galvoju.