Pasaulis nėra spalvotas. Iš tiesų jis susideda tik iš dviejų spalvų - juodos ir baltos. Bet štai staiga atsiranda žmogus ir įneša į kasdienę monotoniją žalią arba raudoną, geltoną, arba oranžinę… Žmonės - tai spalvos. O kokios spalvos būčiau aš? Jeigu aš viską stebiu, tai gal tuomet aš taip pat esu tik juodas ir baltas? Ne, nes tuomet išnykčiau pilkumoje. Nenoriu išnykti. Nenoriu, kad išnyktų kiti, todėl fotografuoju. Draugus, daiktus, šešėlius bei šviesą, tikslus ir priežastis. Tai, kas verta dėmesio, kas verta išlikimo. Kas yra verta dėmesio? Draugai, nes jie - viskas. Mano variklio stūmokliai siekiant tikslo. Daiktai ir vietos, kurios neatsiejamos nuo mano gyvenimo. Įvykiai. Ir tiesiog tas pats keistas, nesuprantamas pasaulis.
    Jei vieną dieną atrodo, jog pasaulis nesąžiningas ir purvinas, toks, kuriame jautrios sielos žmogus negali rasti teisybės, tai kitą dieną jau turiu tikslą galvoti kitaip… Kiekvienas mažas tikslas veda mus prie didelio savojo likimo sukūrimo. Mes "statome" savo likimus ant pamatų su užrašu "NORAI" (nors kartais norėtųsi tikėti, kad likimas pats mūsų ieško…).
    Todėl pasaulis, kurį aš jau vienerius metus stebiu pro fotoobjektyvą, - tai mano norai, mano mintys apie laisvę, galimybes, apie brangius žmones, daiktus ir vietas. Noras, kad visa tai išliktų.

Mano batai buvo du


Nida, 2003


Kelias


Tik tu surasi mane


Skrydis


Atspindžių pasaulyje


Jei jie mokėtų tylėti


Pasaulio kraštas


Blocco