Kalbamės su Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos sekretoriumi STANISLOVU ŽVIRGŽDU

    Kada Jūs pradėjote fotografuoti? Ir bendrai - kaip viskas prasidėjo?

    Nors fotografija nesidomėjau, vidurinės mokyklos baigimo proga iš dėdės gavau dovanų tais laikais gerą naują fotoaparatą "Zorkij". Buvau lyg ir priverstas imtis tokios veiklos. Bet fotografuodavau tikrai nedaug (vos penkios juostos per metus), buvau sekmadieninis, atostogų fotografas. O ir kaip reikia fotografuoti, parodė draugai. Iš pradžių net nuotraukų daryti nemokėjau, nešdavau į ateljė. Tik vėliau pats išmokau ryškinti juostas, dirbti su didintuvu bei spausdinti fotografijas. Šios elementarios žinios visiškai tenkino mano poreikius. Taigi pradėjau nuo šeimyniniam albumui skirtų fotografijų, bet pamažu ėmė dominti peizažai. Net giminės nuolat bardavo, kad mažai juos fotografuoju, o man vis įdomesnis atrodydavo upės vingis ar ežero krantas.
    Vėliau porai metų teko palikti Vilnių ir apsigyventi Pasvalio rajone. Būtent ten gavau pirmą oficialią užduotį: garbės lentai manęs paprašė padaryti keletą nuotraukų (mat daugiau fotografų ten neatsirado). Vėliau tekdavo fotografuoti renginius, šventes.
    Po poros metų grįžau gyventi į Vilnių, dirbau elektros tinklų dispečerinėje tarnyboje. Nuolatinis darbas aukštos įtampos pastotėse buvo sunkus, įtemptas ir atsakingas, neretai tekdavo atsidurti rizikingose situacijose, ėmė šlubuoti sveikata. Ir štai netikėtai tuometiniame laikraštyje "Vakarinės naujienos" aptinku skelbimą, jog buitiniam kombinatui "Paslauga" reikalingi fotografo mokiniai. Kadangi turėjau šiek tiek patirties, nuėjau ten ir, mano nuostabai, buvau priimtas. Pusmetį buvau mokiniu, bet greitai įgijau aukščiausią fotografo kategoriją. Tuo metu ją turėjo tik 3 žmonės.

    Kokia ta pirmoji Jus aplankiusi kūrybinė sėkmė, - tas pirmas kartas, kai buvote pastebėtas ir įvertintas?

    Mano mokytojas Frenkelis pasiūlė eiti į fotoreporterių biurą. Netrukus tapau šio biuro viršininku. Vėliau man buvo pasiūlyta dirbti fotomenininkų draugijos kūrybinėse dirbtuvėse. Pristačiau 10 geriausių savo nuotraukų, kurios buvo gerai įvertintos, tapau draugijos nariu. Fotomenininkų sąjungoje dirbu iki šiol… Toks buvo pirmasis paskatinimas. O pirmąjį rimtą tarptautinį apdovanojimą gavau 1978 m.

    Didesnė dauguma Jūsų darbų - gamtos peizažai. Kodėl būtent jie? Galbūt gamtai teikiate ypatingą reikšmę? Kas Jus įkvepia kurti?

    Kadangi stengiausi atrasti, suvokti savo fotografijos meninę kryptį, išbandžiau nemažai skirtingų būdų. Mano kūryba prasidėjo nuo reportažinės fotografijos, kuri tuo metu buvo labiausiai akcentuojama. Bet pajutau, jog man tai neįdomu. Man trūko ramaus susikaupimo, nes esu individualistas, lyriška natūra. Todėl palikau reportažinę fotografiją ramybėj.

    Kuriuo dienos laiku Jūs fotografuojate, kas lemia tokį pasirinkimą?

    Fotografuoju įvairiu laiku. Bet pats gražiausias apšvietimas - ryte ir vakare: tada ilgi šešėliai, išryškėja daiktai… Tai dideli privalumai. Atradimai.

    Ar Jus domina spalvota fotografija, ar visgi liekate ištikimas nespalvotai?

    Vienas svarbiausių dalykų fotografuojant gamtą - tinkamos oro sąlygos. Gerai, kai jos įvairios,- tuomet gali pasiekti puikių rezultatų. Fotografuojant spalvota juosta, reikia stengtis dirbti vidurdienį, nes tada spalvos būna ryškiausios, tikriausios. Nespalvota juosta daugiau priklauso nuo apšvietimo, kitų subtilių dalykų. Tikriausiai visada liksiu ištikimas nespalvotai fotografijai, nors tai nereiškia, kad negaliu daryti ir spalvotų.

    Neretai fotografuojate plačiakampiu objektyvu. Kodėl?

    1979 m., atradęs panoraminę kamerą, ėmiau fotografuoti peizazus. Panoraminė kamera - tai pirmiausia platus matymo kampas (140o), be to, ji lyg gyvas daiktas.

    Be peizažinių darbų, esate sukūręs ir montažų. Kas tai?

    1980 m. vienu metu pavyko surengti dvi personalines parodas - Kaune ir Klaipėdoje. Tada pirmą kartą atsiskleidžiau plačiajai visuomenei, parodžiau savo veidą. Visgi netrukus po šio sėkmingo prisistatymo ėmiausi peržiūrinėt senus negatyvus ir supratau, jog reikia imtis ko nors naujo. Kaip tik tuo metu teko pabuvoti Nidoje vykusiame seminare apie pastebėtus neatpažintus skraidančius objektus. Būtent ten susidomėjau fotomontažu. Gimė pirmieji mano darbai. 1991 m. Vokietijoje vykusiame seminare susipažinau su lektoriumi, kuris paaiškino man daug ką apie kompiuterį, jo galimybes ir parodė, kaip paprastai galima daryti montažus kompiuterio pagalba. Nusivyliau savo darbo labaratorijose beprasmiškumu. Triūsdavau savaitę, o, pasirodo, tą patį galima buvo išgauti paspaudus kelis kompiuterio mygtukus. Todėl daugiau montažų nusprendžiau nebedaryti.

    Dauguma fotografija besidominčių moksleivių mano, jog turėdami gerą brangią fotoaparatūrą, galėtų sukurti geresnių darbų. Ar jie teisūs? Ar brangūs fotoaparatai garantuoja kūrybinę sėkmę?

    Fotoaparatas - tai antra akis. Objektyvas nuo žmogaus akies skiriasi tuo, jog mūsų akis ne tik apžiūri, bet ir slankioja. Fotografo užduotis - padaryti kuo lakoniškesnę, gyvesnę nuotrauką, o fotoaparatas yra priemonė, palengvinanti darbą. Geresnių aparatų galimybės didesnės; įvairūs objektyvų komplektai suteikia daugiau pasirinkimo laisvės. Bet pats matymas priklauso tik nuo fotografo. Garsus prancūzų portreto meistras yra pasakęs, kad fotografijos technikos galima išmokti per dieną, fotografijos technologijos - per savaitę, bet fotografinio matymo mokomės visą gyvenimą. Todėl, jeigu mėgsti fotografuoti, reikia nuolat "galąsti" akį. Per dieną galima išfotografuoti ne vieną juostą ir nesulaukti gero rezultato. Reikia katrybės. Kažkada Vilniuje dirbęs prieškario fotografas Janas Bulhakas yra aiškinęs, kuo skiriasi dailininkas nuo fotografo. Dailininkas pradeda savo darbą nuo balto lapo ir piešia tol, kol mano, jog jo sumanymas yra pilnai įgyvendintas. Tuo tarpu fotografas pradeda iš kito galo: užfiksuoja viską, o paskui palieka tiek, kiek reikia.

    Fotografuodamas Jūs siekiate perteikti tai, ką tiesiogiai matote, ar stengiatės atskleisti tai, kas kasdien nematoma ir nepastebima? Ar visada vienodai sekasi?

    Būna labai įvairiai: vieną dieną norisi erdvesnių vaizdų, o kitą - užspaustų, siaurų. Kartais apima noras daryti tamsaus kolorito nuotraukas, kartais - šviesaus, ir tai nuo nuotaikos nepriklauso, - tiesiog nieko kitaip negali padaryti. Pavyzdžiui, Naujojoje Vilnioje, kur pats kadaise gyvenau, yra toks Vilnios vingis. Ten dažnai nuvažiuodavau ir stebėdavau gamtą, bet man trūko debesies, kurio forma primintų tą upės vingį. Buvau ten gal 15 kartų, ir štai vieną kartą man pasisekė: sulaukiau to debesies ir jį nufotografavau. Išlaukimas ir kantrybė, - tai būtina kiekvienam fotografuojančiam. Kartais mėgstu fotografuoti tą pačią vietą skirtingu paros ar metų laiku, man patinka matyti, kad kiekvienąkart vaizdas kitoks. Visokių minčių sukelia laiko tėkmė… Apmąstydamas laike kintančią realybę, esu padaręs 12 fotografijų "Laiko slinktis" - tai vaizdai iš mano balkono. Kartą stovėdamas balkone išvydau vos ne pro mane skrendančius oro balionus, bet, kol atsinešiau fotoaparatą, jų jau nebebuvo. Dažnai taip gaila, kai nepakartojamų dalykų pamatai akimi, bet ne pro objektyvą.
    Per labai trumpą laiką turi suspėti pamatyti visą būsimą kadrą, apžiūrėti, ar nėr kokių nereikalingų detalių, nes dažniausiai daug ko nepastebi, o vėliau tai sukelia nemažai rūpesčių. Aukštesniojoje dizaino mokykloje dėstau meninę fotografiją. Su studentais rengiame praktinius užsiėmimus senamiestyje ar gamtoj. Žinau vietą Pilies gatvėje, kur vakare labai gražiai krenta šešėliai - klevo, žibinto. Pasigrožime, pasidžiaugiame kompozicija. Daugelis ruošiasi fotografuoti, bet aš perspėju: palaukit, šiame kadre yra kliūčių. Bet jiems viskas gerai! Ir tik kai parodau vos ne pirštu, pastebi, jog šalia stovi trys dideli šiukšlių konteineriai.
    Tačiau kartais yra ir tokių dalykų, kurių negali išvengti. Tuomet juos tenka pašalinti įvairiomis techninėmis priemonėmis. Štai kad ir mano nuotrauka iš "Vaikystės prisiminimų": laukuose ganosi karvė. Nuotrauka retušuota. Mat gulėjo kadre baltas polietileninis maišelis. Aš niekaip negalėjau spėti jo patraukti, nes jei būčiau ėjęs jo paimti, karvė būtų dingusi iš kadro. Todėl fotografavau tai, kas buvo, o vėliau šią nuotrauką sutvarkiau.

    Ką Jūs, turėdamas didelę patirtį fotografijos meno srityje, galėtumėt patarti moksleiviams, pasirinkusiems fotografiją saviraiškos priemone?

    Net nefotografuojant reikia nuolat stebėti - tai akies "galandimas". Fotografavimas tampa gyvenimo būdu, tačiau nereikia apsiriboti tik šia meno sritimi. Reikia domėtis ir kitais vaizduojamaisiais menais: daile, kinu, televizija. Tarkim, žiūrėdamas gerą kino filmą, dažnai pastebi puikius vaizdus, gerą apšvietimą. Mokymasis tai pastebėti, įvertinti ir bus treniravimasis. Tai lyg pasiruošimas kadrui.
    Patarimai pradedantiesiems? Pirmiausia - didelis noras, ilgas ir nelengvas darbas, pilnas nesėkmių ir kliūčių, o ne laikinas užsidegimas. Išmokti gerai fotografuoti - tai žinoti, kad geras rezultas neateina pats. Jis nepriklauso nuo fotoaparato ar nuo būrelio vadovo, - priklauso tik nuo tavęs paties, nuo to, kaip tu sieksi pasirinkto tikslo. Aišku, reikia išklausyti ir kitas nuomones, bet vis tiek daryti taip, kaip esi sumanęs pats. Priešingu atveju būsi tik pasekėjas, o ne pats savimi.

    Ar sutinkate, kad mūsų leidinyje būtų atspausdinta mums labiausiai patikusi Jūsų daryta fotografija?

    Taip.

    Ačiū už įdomų ir nuoširdų pokalbį.

Kalbėjosi RMTKR Fotografijos studijos moksleivės
AUSTĖJA TAVORAITĖ ir LINA SIDARAITĖ