Visus, tiek jaunus, tiek senus kankina vienas ir tas pats klausimas: "Kaip sustabdyti laiką, kuris taip negrįžtamai mus keičia?" Juk kiekviena prabėgusi sekundė dingsta amžinybėj, o kartu su ja užmarštin nugrimzta ir visas pasaulio grožis. Nežinia, ką galėtumėm atiduoti už galimybę ištarti Fausto frazę: "Sustok, akimirka žavinga".
    Tokią galimybę man suteikė fotografija. Mano senelis fotografavo, mano tėvelis iš rankų aparato nepaleido, o dabar ir aš bandau neatsilikti. Iš pradžių maniau, kad tai nieko sudėtinga, bet kuo ilgiau tai darau, tuo sunkiau man viskas atrodo. Tokia situacija turbūt pažįstama beveik visiems, kurie tik bandė. Pirmiausia "pleškini" bet ką, apsėstas noro viską įamžinti. Rudeniškai žemą dangų, sienos iškilimą ar net krintantį lapą. Vėliau pajunti, kad tai puikus saviraiškos būdas. Bloga nuotaika - niūri fotografija, laimingas esi - nuotrauka tiesiog spinduliuoja šviesa. Dabar jaučiu, kad fotoaparatas - tai tarsi muzikos instrumentas, kuriuo galima kurti. Juk menininkui kurti - tai reiškia degti savo fantazijose!

Venice beach, 2003


Ne viskas skęsta, 2003